Prisilietimui jautrūs ekranai jau nebestebina beveik nieko ir niekur. Na, neturint galvoje vyresnio amžiaus žmonių, kurie vis dar keletą minučių pastovi prie eilės numerėlio spausdintuvo ekrano bankų ar valstybinių įstaigų klientų aptarnavimo skyriuose. Apie "touch screen'us" ir jų panaudojimo galimybes galima kalbėti labai daug ir ilgai.
Šiandien įvairiose technologijose labiausiai yra paplitę dviejų tipų lietimui jautrūs ekranai - varžos ekranai (resistive) ir talpinės varžos ekranai (capacitive).
Varžos ekranas sudarytas iš keleto plonyčių sluoksnių - dviejų elektros srovei laidžių metalinių plokštelių ir mikroniniam tarp jų. Taigi, kuomet pirštu, ar, tarkim, tušinuku ar kokiu kitu daiktu liečiamas ekrano paviršius, tos dvi metalinės plokštelės susiliečia praleisdamos srovę. Mikroprocesorius, įvertinęs plokštelių susijungimo taške būtą varžą, nustato konkretų tašką - jis ir fiksuojamas kaip prisilietimo taškas. Privalumas tokių ekranų yra tai, kad juos galima liesti faktiškai bet kuo, t.y. nereikalingas joks specialus prietaisais, kuris atliktų elementarią funkciją - suliestų dvi metalines plokšteles laidininkus. Tačiau, ekranui įskilus, sudužus ar kaip nors kitaip susideformavus, pažeidžiamas mikroninis tarpas tarp plokštelių ir ekranas tampa nebenaudojamas. Taip pat, tokio tipo ekranai nepasižymi tokiu jautrumu, kaip aprašyti žemiau.
Talpinės varžos ekranas veikia šiek tiek kitaip. Dėl to jo jautrumas yra didesnis, tačiau gamyba - brangesnė. Lietimo taškas nustatomas ne susilietus plokštelėms, o atsiradus elektrostatiniam laukui tarp jų. T.y. talpinės varžos ekranas sudarytas iš nelaidžios medžiagos (dažniausiai stiklo) padengto nematomu laidininku, kaip indžio alavo oksidu ir plokštelės laidininko po juo. Kadangi žmogus kartu su savo pirštais yra puikus elektros srovės laidininkas, prilietus tokio tipo ekraną, atsiranda elektrostatinis laukas, kurio metu, tame taške pakinta numatyta talpinės varžos reikšmė. Taško koordinačių nustatymas - mikroprocesorių darbas. Deja, kas yra logiška, šie ekranai nėra labai jautrūs tušinukams ir kitiems pagaliukams. Beja, jie nereaguoja į pirštus su pirštinėmis, kadangi pirštinė tampa savotiška izoliacinė medžiaga.
Britų korporacija Peratech žengia naują žingsnį ir, panašu, kad netolimoje ateityje atsiras naujas ir labai įdomus lietimui jautrus ekranas su novatoriška spaudimo jėgai jautrių laidininkų technologija.
Technologija užpatentuota jau senokai, tačiau jos panaudojimo galimybės buvo ribotos. Iki QTC sąvokos atsiradimo. QTC - quantum tunneling composite - lietuviškai skambėtų maždaug "kvantinės skvarbos mišinys". Tai - mišinys pagamintas iš metalinių dalelių užpildo ir tamprios rišamosios medžiagos, kitaip - silikonės gumos. Išskirtinė jo savybė yra tai, kad jis demonstruoja absoliučiai kitokias elektrines savybes, lyginant su kitais elementariais laidininkais. Esmė tame, kad iš izoliacinės ir nelaidžios medžiagos jis labai sklandžiai gali virsti puikiu laidininku. Be to, reaguojant į spaudimo jėgą, jis generuoja skirtingo dydžio varžą.
O skirtingo dydžio varža arba skirtingas praleidžiamos elektros srovės stipris specialiu mikroprocesoriu gali būti paverčiamas tam tikromis reikiamomis reikšmėmis. Jų panaudojimo galimybės yra beribės. Apie jas - patys Peratech . Įdomu? Gali pasistudijuoti pakankamai gausią vaizdinę medžiagą. Žinoma, viskas dar tik vystymo stadijoje, bet aš tikrai tikiu, kad tokie daikčiukai kaip lankstūs lietimui jautrūs ekranai, kurie buvo matyti kol kas tik kino teatrų salėse, bus realybė. Tai - tik laiko klausimas.
po truputį į quantinę fiziką persiorientuoji Laurynai:)
AtsakytiPanaikinti